Šunų sąnarių ligos

Šunų klubo ir alkūnės sąnarių displazija

Šunų klubo sąnario displazija yra paveldima patologija, dėl kurios šlaunikaulio galvutė palaipsniui išstumiama iš klubaduobės ir vystosi sąnario nestabilumas ir uždegiminiai pakitimai, gali vystytis sąnario išnirimas bei osteoartritas.

Klubo sąnario displazijos intensyvumas skiriasi kiekviename individe ir gali sąlyginai priklausyti nuo aplinkos poveikio. Patologija nustatoma atliekant rentgeno tyrimą. Diagnozuoti sąnario displazijai būdingi pakitimai yra negrįžtami.

Šiuolaikinė veterinarija klubo sąnario displaziją traktuoja ne vien kaip sąnario kaulų defektą, bet kaip ir visų sąnario struktūrų – raumenų, sausgyslių ir kt. patologiją. Šios patologijos vystymąsi profilaktinėmis priemonėmis ir konservatyviais medikamentiniais gydymo metodais galima tik pristabdyti, tačiau pagydyti negalima.

Klubo sąnario displazija pasireiškia ne iš karto, o tik šuniui augant. Tik retais atvejais galima sąnario displaziją įtarti šuniukams iki 4 mėnesių amžiaus. Šuniukai daugiau guli, mažai juda. 4-9 mėnesių šuniukai jaučia skausmą klubo sąnaryje, todėl sunkiau keliasi, guldami griūva, stengiasi ne bėgioti ristele, o šuoliuoti. Šuniukų klubo sąnario raumenys būna sunykę, atsiranda pakitimų juosmens-kryžiaus ir kelio sąnariuose. Vyresni nei 9 mėnesių šunys vaikšto trumpu žingsniu, nuleidę galvą, o bėga šokuodami kaip kiškiai – atsispirdami iškart abiem užpakalinėm letenom.

Klubo sąnario paviršiai skausmo receptorių neturi (įnervuota tik sąnario kapsulė), todėl nežymūs sąnario pakitimai ilgą laiką gali likti nepastebėti. Daug skausmo receptorių yra antkaulyje, todėl sąnario displazijos keliami skausmai gali pasireikšti gana įvairiai, priklausomai nuo ligos sukeltų pakitimų pobūdžio.

Šunims klubo sąnario displazija diagnozuojama atlikus rentgenologinį tyrimą.

Displazijos pažeistas sąnarys  Sveikas sąnarys (J. Kvalkausko nuotr.)

Sergančio displazija dvejų metų rotveilerio sąnario rentgeno nuotrauka: sąnarių paviršiai nelygūs ir atitolę vienas nuo kito (nuotr. kairėje). Sveiko dvylikos mėnesių vokiečių aviganio klubo sąnario rentgeno nuotrauka: sąnarių paviršiai lygūs ir prigludę vienas prie kito (nuotr.dešinėje).

Pakitusi šuns stovėsena ir eisena gali būti daugelio susirgimų ir traumų simptomas, o klubo sąnario displaziją iš to galima tik įtarti. Pirmasis klinikinis požymis – skausmas. Šunys nenoriai keliasi, eina, bėga. Vėliau, ligai vystantis, pasireiškia kiti klinikiniai požymiai, tokie kaip silpnumas po poilsio, nesugebėjimas pasukti galūnės įvairiomis kryptimis. Pagrindinis klubo sąnario displazijos simptomas – abiejų klubo sąnarių laisvumas, besikartojantis bei pastovus šlubavimas.

Klubo sąnario displazija dažniau serga stambių masyvių veislių šunys – vokiečių ir Kaukazo aviganiai, rotveileriai, Neapolio mastifai ir anglų mastifai, bulmastifai, anglų buldogai ir kt. Tačiau serga ir mažesnių veislių šunys, tik dažniau lengvesnėmis displazijos formomis.

Susirgimo priežastis nėra visiškai žinoma, nors svarbus vaidmuo tenka genetiniams faktoriams, susijusiems su sparčiu didelių veislių šunų augimu. Šunų veislės, kurios greitai auga ir yra gausiai šeriamos, turi didesnį polinkį sirgti alkūnės sąnario displazija.

Rentgeno tyrimą reikia atlikti vyresniems nei 12 mėnesių amžiaus šuniukams, kuriuos numatoma naudoti veisimui. Rentgeno nuotraukos turi būti identifikuojamos, nes gali būti reikalingos siekiant nustatyti galimą veisimui naudojamų šunų alkūnės sąnario displazijos paveldimumą. Atsižvelgiant į rastus pokyčius rentgenogramoje yra skiriama laipsniai:

Alkūnės sąnariui

(0) – Nėra alkūnės sąnario displazijos;
(1) – Lengva alkūnės sąnario displazija;
(2) – Vidutinė alkūnės sąnario displazija;
(3) – Sunki alkūnės sąnario displazija.

Klubo sąnariui
(A) – Norma;
(B) – Minimalūs pakitimai klubo sąnaryje;
(C) – Lengva klubo sąnario displazija;
(D) – Vidutinė klubo sąnario displazija;
(E) – Sunki klubo sąnario displazija.

Kliniškai ir rentgenologiškai reikia ištirti visus šunis nuo 12 – 18 mėnesių amžiaus, kurie naudojami veisimui. Visi veisliniai patinai bei kalės, sergantys bet kokio laipsnio displazija iš veisimo programos turi būti pašalinami visi. Iš veisimo šalinami tiek patys palikuonys, tiek jų tėvai – displazijos genų nešėjai.

Būtina imtis priemonių, nes klubo ir alkūnės sąnario displazija yra poligeniškai perduodama patologija. Nors pavienių veislinių šunų kliniškai ir rentgenologiškai patvirtinta sveikata negarantuoja, kad jų palikuonys taip pat bus sveiki. Bet kokia, net ir menkiausia abejonė turi būti laikoma pagrįsta, o abejotini šunys iš veisimo eliminuojami.

Artritas

Dėl artrito, kitaip – sąnario uždegimo, sąnario kremzlė susidėvi, sąnario skystis suskystėja, taip sumažinamas sąnario gebėjimas judėti. Artritas dažnai būna osteochondrozės (stuburo tarpslankstelinių diskų pažeidimo), klubo displazijos ar sąnario sužeidimo pasėkmė. Artritą galima pastebėti labai anksti, tam būtina pastoviai stebėti vyresnį šunį ir atkreipti dėmesį net į nežymius elgsenos pokyčius. Šuns sergančio artritu požymiai:

– Visiškas arba nepilnas galūnės neprimynimas, šlubumas;
– Šuo jaučiasi nepatogiai stovėdamas ar sėdėdamas;
– Gyvūnas miega daugiau, yra neaktyvus, nežaidžia;
– Skaudantys, patinę sąnariai, nutipusios galūnės;
– Šuo nenoriai lipa laiptais, nešokinėja, nebėga.

Požymiai yra ryškesni rytais – po miego šuniui sunku atsikelti ir judėti.  Jeigu kurie nors iš šių požymių pasireiškia ir neišnyksta ilgiau nei dvi savaites, būtina gyvūną parodyti veterinarijos gydytojui. Kuo ankščiau pastebėsite artritą, tuo mažiau jis padarys žalos.

Osteoartritas

Osteoartritas – dažniausia sąnarių liga, pasireiškianti kremzlės susidėvėjimu ir naujų darinių susiformavimu.  Tai nėra išimtinai vyresnių šunų liga, dėl klubo displazijos, trūkusių  kelio raiščių, kelio girnelės išnirimo šia liga gali susirgti ir jauni šunys. Didelių veislių šunys, bei nutukę gyvūnai osteoartritu serga dažniau. Vokiečių aviganiams bei retriveriams ši liga pasireiškia labai dažnai. Liga diagnozuojama darant sąnario rentgenogramą. Nuotraukoje matoma sumažėjusi sąnario ertmė arba kaulo sutankėjimas apie sąnarį. Osteoartritas yra progresuojanti liga, todėl gyvūnui būtina terapija skausmui sumažinti,  ligos progresui sustabdyti, išsaugoti lanksčius sąnarius.

Terapija

Jei reikia, galima naudoti skausmą malšinančius preparatus, medžiagas sąnario kremzlės sutvirtinimui. Taip pat rekomenduojama naudoti papildus sąnarių stiprinimui, uždegimo mažinimui, kremzlės bei kaulo regeneracijai.
Būtina normalizuoti gyvūno svorį, kad sąnariams tektų mažesnis krūvis (dieta Osteoarthritis).
Fizinė terapija būtina, nes ji padeda palaikyti raumenų masę, sąnarių lankstumą. Tačiau terapija turi būti saikinga, negalima artritu sergančiam gyvūnui šokinėti, stovėti ant užpakalinių kojų. Plaukimas yra puiki alternatyva – plaukiant stiprinami raumenys, bet naepkraunami sąnariai.
Artritu sergančio šuns guolis turi būti minkštas ir šiltas. Nes šalta ir drėgna aplinka didina skausmą ir sąnarių sustingimą.

Bet kurios formos artritas yra skausmingas, tačiau taikant įprastus ir alternatyvius gydymo būdus galima padėti augintiniui. Terapiją dažniausiai reikia tęsti visą likusį gyvenimą, tačiau jei terapija subalansuota ir liga neprogresuoja, šuo gali gyventi patogiai ir be skausmo.

@ JP Veterinarijos klinika, Panevėžys